1 - Bologna

Bolonija - karis su paprika, oranzine ir raudona. Karis baigia iskepti, puodo dangtis aprasojes nuo karscio. Nesvaru: dulkes, graficiai, emigrantai. Grazu: gatviu galerijos ir prieskoniskos spalvos, pries nosi netiketai isdygstantys gotikiniai milzinai. Ekstravertiskas miestas, nepaisantis ribu, nei privatumo, nei mandagumo. Emigrantai kisenvagiai jau spejo apkraustyti Vaidones rankine.

Kitas siurprizas - hostelis, tiksliau, perdaryti namai, tiksliau, mazas keistas kambarelis kazkieno namuose. Tik nepalikit prie duru batu, cia jums ne viesbutis! sako vietine furija. Ka gi, belieka grozetis: tualetu, ispuostu rozemis, kambario sienomis, ispuostomis reprodukcijomis ir turistiniu slamstu, ant lentynos tupi trys laimingos pliusines kiaules, labai panasios i seimininkes - motina ir dukteri, is kuriu pirmoji ne murmur angliskai, o antroji ryskiai issipaisiusi akis.

Po rajona vaikscioti baugu, nes cia susirinkes visas spalvingasis emigrantynas. Giliau i miesta - daugiau idomybiu. Graziausioj aikstej - sestadieniniai gariunai, kelnaites po 5 eurus, pseudokroksai po 1 eura. Prie rumu - simfoninio koncerto repeticija, mat rugpjucio antroji - kazkokia nacionaline svente. Arba Bolonijos svente. Bolonija pati sau pakankama, visos gatves ir aikstes vadinasi komunistinio sajudzio vardais.

Bet kaip cia silta. Tai bent klimatas. Viskas vesi, bujoja, sprogsta nuo pertekliaus. Turguje vaisiai vos sulaiko sultis, suriai pampsta, juru gerybes kvepia per visa gatve. Ir patys neissitenka kailyje. Kalbant apie kailius, tai nepasakyciau, kad jau tokie grazus, ypac damos. Nors kas cia bus grazus per toki karsti, prakaitui varvant nosimi.

Einame miegoti anksteliau, kad greiciau paspruktume is sito baisaus miesto. Raskladuskeles girgzda po musu pavargusiais uzpakaliais: nakti miegojome tiesiai ant pliku Frankfurto oro uosto grindu tarp kitu kirminu, sulindusiu i miegmaisiu desras. Ka gi, judame per Italija kaip per geima: pereinam lygius, iveikiam kliutis, renkam bonusus, saugom gyvybes.