trumpa istorija apie tai, kaip mes su Jogaila Morkūnu ir Vaidone važiavom į Berlyną, bet likom Brėmene

madmuazel lyriška kaip pirmasis sniegas

ėjau tamsiu tuneliu
vadinosi taktilinis tunelis
čia brėmene, mokslo muziejuje
ėjau tuneliu, slinkau apčiuopom, tamsu nors į akį durk, nematai net savo rankų
tamsu ir siaura, ankšta ir nėra kuo kvėpuoti, negali apsisukti ir nežinai kur, nes tunelis vingiuotas, su pakilimais ir užsisukimais
viena ranka į sieną, kita dengtis veidą
nieko nesimato, trūksta oro, norisi išeiti ir nėra pagalbos
neaišku, ar jau kelio pabaiga, ar tik pradžia
tunelis staiga pradeda siaurėti, leistis, ir supranti, kad teks lįsti
kaip alisai
gilyn
ar jis veda kažkur, ar niekur? gal čia tik klaidingas posūkis? o jei nebeišlįsiu atgal? jei tunelis siaurės ir siaurės, kol virs niša be oro ir vietos apsisukti, ir kas tada?
bet nėra kur dėtis, todėl susikaupi ir lendi
ropomis išlendi į šviesą

ir nepajunti jokio triumfo nei pelnyto palengvėjimo

tik nuoskaudą, tik kartėlį, lyg išprievartauta, ir dar pati prisiprašius

stoties rajone glaudžiasi miesto elgetos, miesto keistuoliai ir okaziniai egzibicionistai,
oras pritvinkęs vyriškų hormonų, maniškiai puolę isterijon,
kas vakarą kostmosas,
kas naktį į juodąją skylę,
kas rytą išsikrapštyti,
pudruotis veidą, bristi į kavą į balą į bryfus į popieriusmeilus,
kontoroj nuolatpirmadieniai, po darbo nuolatpenktadieniai, viena užsitęsus savaitė, skelbkite pauzę!
nuo juoko leipstam iš nuovargio