Jis priėjo prie virtuvės lango, šiek tiek praskleidė žaliuzių juosteles ir įsižiūrėjo laukan.

- Žmonės eina su skėčiais.

Žmonės eina su skėčiais buvo vaikystės slaptažodis, reiškęs, kad gausiu lipti į žaliuosius botus su meškino galva ir pasiimti raudonąjį skėtį - vadinasi, viena ranka bus užimta, bet kita dar galėsiu įsitverti į mamos delną. Taip pat tai reiškė, kad tą rytą koridoriuje šurmuliuosim ilgiau nei paprastai - girgždės varstomos spintų durys, linguos stumdomi kabykloje paltai, bus daug trepsima ir bambama, nu kas paėmė skėtį. Žemė kvepės dumblu, asfaltas kvepės žeme, o vilnonės pirštinės smirdės šlapia vilna.

Žmonės eina su skėčiais, balose spragsi burbuliukai, skardinė palangė tyliai barška, langai įstrižai subrūkšniuoti, kaimyninių namų sienų betonas patamsėjęs. Nematomo lietaus pėdsekystė. Lietsekystė.