Priešais ŠMC verda senovinis turgus, žmonių spūstis, žiauriai šalta, o aš vaikštau paskui kamerą, sekama entuziastingo nematomo žurnalisto balso:
- Kažkas šioje aikštėje tuojau viešai susidegins! Kas gi tas žmogus?
Kamera šmirinėja tarp žmonių, stabteli ties susivėlusiu svyruojančiu bomžu:
- Gal tai jis? - žaismingai teiraujasi balsas.
Kamera fokusuoja į murziną fizionomiją, bomžas išsišiepia ir nueina.
- Ne, tai ne jis, - nusivilia balsas ir tuoj pat bando vėl, - O gal tai šis žmogus?
Kamera nukrypsta į susisukusį siaurapetį įtariomis akutėmis. Šis dėbteli ir dingsta.
- Ne, ir ne jis... - Kamera minioje susiranda įtartiną storulį su kibiru, bet ir jis gūžtelėjęs praeina pro šalį.
- Tai kas gi ruošiasi tai padaryti? - retoriškai klausia balsas, žmonės prasiskiria, ogi štai ant suoliuko sėdi ir rūko Alynačka, prie šono pasistačiusi kanistrą benzino.
- Alynka, tu?
- Išsiskyriau su šituo anuo, nebėra gyvenimo, tai načert gyventi! - kaip visada filosofiškai paaiškina herojė, balsas dingsta, o aš prisėdu šalia.
Truputį parūkom, pamąstom garsiai ir patylomis, paskui palikusios kanistrą ant suoliuko nudrožiam kažkur pro žmones, kiemais kiemais, prisilaikydamos viena kitos, nes slidu ir žiauriai šalta.