Trumpas, paviršutiniškas ir labai neobjektyvus gidas po Portugaliją

(pajuokavau, kad trumpas)

Faro

Sutemus gatvėse slankiojame tiktai mudu ir keletas šunų. Rotušės aikštėje švyti apelsinmedžiai: du metrai vienas centimetras nuskina man gražiausią ir įspėja, kad bus rūgštus. Ot ir ne, tik truputį - kaip Lietuvoje iš supermarketo.
Žuvies restorane padavėjas bando mus, turistus, apmauti, bet jis neįvertina rytų europiečių. Gal nebuvo sutikęs.
Kaip gera persiauti iš druskos nuėstų ilgaaulių į vasarinius sportbačius, eina sau.
Nakvojame gana niūriame Jaunimo viešbutyje, kur kvepia kaip pas babytę kaime.

Loule

Sekmadienio rytą mieste vieni vyrai. Kur jūsų moterys, liauliai?

Albufeira

Viena kita porelė vokiečių turistų bando save įtikinti, kad jau prasidėjo vasaros sezonas - vaikštinėja plikom blauzdom ir be rankovių.
Paskui juos slampinėja braškių pardavėjai, o paskui mus - senis tamsiais akiniais. "Haš? Haš haš?"

Praia da Gale

Budistai moka mantromis susišnekėti su gyvūnais. Pavyzdžiui, nuvaryti nuo kelio tingiai išsitiesusį šunį.
Nusispiriam batus ir braidom po jūrą, vanduo net vasarį šiltesnis nei Baltijoje. Kažkas eskizų bloknote škicuoja peizažą, o vienas diedelis pasilipęs ant uolos žvejoja.

Silves

Turistai myli Silves, o Silves myli turistus. Visur švaru ir gražiai apspurę, kavinėse britai siurbia vyną ir kavutę. Ant kalno stovi pilis kaip iš lego - tokias, dantytais kraštais ir su vėliavom per vidurį, paišo vaikai ir aš.
Jaunasis mano bičiulis paskelbia, kad čia kažkokia Trakų pilis ir jis nesiruošia ilgiau prie jos gaišti. Aš suniurnu, kad galėtų duoti šansą miesteliui taip maloniai tariamu vardu, silviš. Laimi tas, pas ką mašinos rakteliai.

Salema

Riedam riedam nuo kalno pro baltus namukus, kol pasiekiam prieplauką. Aplenkę abudu turistinius restoranus skambiais pavadinimais, įlendam į kuklią užkandinę. Čia ūžia vietiniai, ir tiktai vietiniai. Pusiau ženklais, pusiau švepla pseudoportugalų kalba užsakau mums sumuštinių su kava.

Sagres

Tvirtovė - vartai į pasaulio kraštą. Labai vėjuota, labai aukšti skardžiai ir labai gera.

Carrapateira

Kaimelis netoli Sagres, anot LP, pamėgtas hipių. Nesutinkame nė vieno hipio, galų gale ir nė vieno turisto.
Išsinuomojame iš pažiūros nepaprastai simpatišką kambarėlį su vaizdu į kopas, kuris naktį staiga pavirsta košmarų kamera - šalta, drėgna ir be elektros. Kita vertus, kas kaltas, kad miegoti nuėjome prisisiurbę vietinio vynelio ir nė vidurnakčio nesulaukę - daugiau nebuvo ką veikti.
Vynelį siurbėme gretimoje užeigoje, užsikąsdami triušiena. Apvalutis nė bum bum ingleš šeimininkas kelis sykius perklausė, ar mes tikrai norime litro, o ne puslitrio - net nuėjęs atnešė parodyti ąsočius. Žinojo ką sako - vynelis gerai trinktelėjo į galveles, ypač vienam iš mūsų, kuris įsisiautėjęs pripasakojo istorijų iš praeities, kurių visai nebuvo būtina pasakoti. Tikėjausi, kad iki ryto viską pamiršiu. Ryte atsiminiau kiekvieną žodį.
Po tokios smagios naktelės galutinai ir įtikinamai peršalau.

Aljezur

Sunku patikėti, bet rytas akinamai saulėtas, šiltas ir tiesiog fantastiškas. Su palengvėjimu sulipam į forduką, įjungiam fado kompaktą ir pasileidžiam kalnų serpentinais toliau į šiaurę.
Pakeliui prigriebiam tranzuojantį vokietį - iš akies luptą Hemingvėjų. Jis mat keliauja aplink pasaulį, bent jau po šiltąją pasaulio dalį, - Bavarijoj žiemą irgi ne pyragai, - o Alžezure turi susitikti su draugu, kurio nematė jau dvidešimt metų.
Ir taip mes tapome nedidelio ir jaukaus nukaršusių vokiečių hipių sąskrydžio, įvykusio vietinėje lauko kavinėje, liudininkais.
Be to, pastebėjau, kad egzistuoja galao (pieniškos kavos) žmonės ir espresso žmonės.

Arrifana

Nuo dramatiško skardžio keliukas zigzagu leidžiasi į puikų paplūdimį, kurį įsidėmėjau dar rugsėjį. Jauni pankai gurkšnoja alų, pasistatę kemperį priešais vandenyną.

Vila Nova de Milfonte

Pakelės sodriai apžėlusios kaktusais - opuncijomis, jei gerai prisimenu (mano mama nepripažįsta gėlių, bet yra pamišusi dėl kaktusų).
Supermarkete nusiperkam konservuotų kalmarų, vietinių (mažų ir aitrių) alyvuogių, šviežių braškių ir sūrio.
Sėdim parkelyje vienais marškinėliais, kabinam pirštais maistą, kaitinam nosis prieš saulę ir tyčiojamės iš draugų Lietuvoj, kurie šiuo metu kaip tik pluša radiatoriais pašildytuose ofisuose. Pirmadienis.

Lisboa

"Kaunas, didelis supistas Kaunas", - prakaituodamas keikiasi mano kompanionas (pats iš Lazdynų), jau antrą valandą sukdamas ratus po klaidų ir kalvotą Lisabonos centrą ir ieškodamas kur priparkuoti mašiną. Pėstieji pasišvilpaudami puldinėja mums po ratais, GPS ginčijasi pats su savim, pradeda temti. "Šitam mieste aš nenakvosiu", - užbaigia dilemą kompanionas, ir aš skubiai perprogramuoju GPSą.

Cascais

Neklausinėkite manęs apie Portugalijos karalių ir kur jis yra dabar, bet Kaškaiš - karališkosios šeimos kurortas.
Kol M. laukia mašinoje, aš beldžiuosi į LP rekomenduoto motelio duris. Tetulė su auksiniu dantim palydi mane koridorium. Ji atrakina nuomojamo kambario duris, ir aš čia pat numirštu iš juoko. Mintyse trinu prakaituotus delniukus, įsivaizduodama, kaip reaguos M.
Šiame kambaryje matyt bus pasidarbavusi Laura Ashley - tokia anglų siuvėja, kurios sentimentaliai gėlėti audiniai puošia kiekvienos save gerbiančios anglų bobutės namus. Aš skęstu kvarbatkėlėse, mažojo mano bičiulio kojos kyšo per dvidešimt centimetrų išlindusios už lovos ribų.
Miegoti šalta - tetulė apgailestaudama ant keturių plonų antklodžių užtiesia dar penktą - bet nors nedrėgna.
Užtat ryte pateka saulė, ir mieli miestelio žmonės nešini kavos puodukais šypsodami skuba į darbus - greitkeliu į "supistą Kauną".

Sintra

Vienam tokiam lordui Baironui kadaise sulinko keliai nuo viso šito grožio. Pilis ant pilies tarp sodų ir parkų - žodžiu, poeto svajonė.
Mudu į pilis nelipame, po parkus nevaikštinėjame - kramtome hamburgerius vietiniame bare. Televizoriuje raivosi ledi Gaga, man virš galvos - milžiniška mozaika, vaizduojanti lordo Bairono nužengimą į Sintrą, ar kažką panašaus. Baras net vadinasi jo vardu.
Gražu žiūrėti, kaip kaimiečiai portugalai spaudžia pinigą iš savo karaliaus pilių.
Ilgokai klaidžiojame ankštomis skardžiomis gatvelėmis, kol surandame savo mašiną. Saulėkaitoje sirpsta citrinos ir vienas geltonas, labai karališkas katinas.

Obidos

Vos išsivėlę iš Lisabonos kaltūnų (magistralių labirinte GPSas pagrasina nusižudyti), pasišokuodami per smagius piliakalnius privažiuojame šokolado miestą - Obidušą.
LP tvirtina, kad Obiduše gaminamas pats geriausias Portugalijos šokoladas. Gali būti, nes vietiniame bariuke šokoladinis suflė buvo jau išpirktas, o šokoladinis tortas pasirodė tikrai puikus. Šiaip aš šokolado nemėgstu, bet pasijutau lyg ir įpareigota paragauti.
Kadaise karalienei šis miestas taip patiko, kad ji, kaip tikra karalienė, gavo jį dovanų. Aš irgi noriu būti karalienė. Galiu ir nebūti, kad tik kas nors padovanotų man visą miestą. Ar bent jau pilį. Visai nedidelę, gal netgi kuklią pilaitę su sodu ir pora tarnų. Argi man daug reikia?
Pats geriausias dalykas Obiduše yra grybai. Mano ūgio grybai, augantys pilies papėdėje. Su raudonom kepurėm. Mąsliai žiūrėdami į grybus, pilies kieme keli jaunuoliai sėdi ir rūko kažkokias suktines.

Nazare

Jausmas - lyg grįžtum į Nidą. Leidžiasi saulė, ramu, supermarkete šeimos perka vištieną vakarienei, lauko kavinėje rūko diedukai, funikulierius užsnūdęs skardžio papėdėje, o toliau - tik jūra.

Leiria

O dabar - jausmas, lyg grįžtum į Vilnių. Jaukus ir gražiai prižiūrimas didmiestis, kuriame netgi yra kavinė su wi-fi. Tiesa, internetas nemokamas tik iki aštuonių, o jau dešimta. Pasigailėjęs ištįsusių mūsų veidų (o gal paveiktas mano desperatiško murmėjimo "we really need internet connection"), barmenas užrašo ant skiautės kodą. Beje, kavinėje rūkoma, ir kavinė atgyja tik apie vidurnaktį, kaip ir visos normalios Portugalijos kavinės.
Nakvojame senoviniuose didikų rūmuose, pačiame miesto centre - čia dabar įsikūręs Jaunimo viešbutis. Kambaryje yra tikras elektrinis radiatorius. Aš jau myliu šitą miestą. Na tai kas, kad moterų tualete užtinku ilgakasį vyruką, kuris man kaip niekur nieko nusišypso ir vikriai neria pro duris.
Ryte palikome kambarį sodriai kvepėti smilkalais ir rožėmis - netyčia tiesiai po radiatorium paliejau savo kvepalus.

Coimbra

Jeigu kokia Lisabona ar Portas man atrodo jausmingi, pastatyti ant emocijų, tai Kuimbra - racionali, grįsta protu. Ne veltui - universitetinis miestas.
Universitetas reiškia studentus, studentai reiškia jaunus veidus gatvėse, tai iš kur čia tiek senukų ir vaistinių? Kadangi vaistinės kas du žingsniai, tai visi senukai žvalūs ir akiniuoti, bėgioja gatvėmis ne per perėjas ir nieko nebijo.
Vaistinė pravertė ir man: pusiau angliškai, pusiau pseudoportugališkai aiškinau vaistininkei, kad man reikia vaistų nuo kosulio, bet ne slopinančių, o padedančių atsikosėti, geriausia sirupo, ir lašų į šnarpšlę, nes sloga jau pasiekė tam tikrą stadiją, ir dar - o čia tai buvo sunkiausia paaiškinti - pakelio popierinių nosinių (paper tissues? er... handkerchieves? ya'know, paper towels? for nose?). Viską gavau. Bet sirgti per atostogas yra šlykštu.

Porto

Na pagaliau - senasis gerasis Portas. Apgriuvę namai ir pelėsių kvapas. Kalvarkių tipo lafkės pačiame miesto centre ir riebaluoti prismirdę barai. Atsainūs vairuotojai ir bebaimiai pėstieji. Šikančios žuvėdros. Apniukęs dangus. Mano numylėtas Portas.
Senasis Poets'1 žiemą neveikia, tad apsistojame ne tiek poetų, kiek dizainerių džiaugsme - Poets'2, romantiškame Anais Nin kambarėlyje su narveliais. Pusryčiams švieži vaisiai ir bandelės, naminis marmeladas ir čiauškantys stalo kaimynai. Vakarienei - gitaros už lango, portveinas ir karšta vonia. Nežinau geresnio hostelio.
Pagaliau mudviems su M. nebereikia spoksoti viens į kito (įsiėdusias) fizionomijas: turim draugą Beinorių. Jis mus nusiveda į konspiracinį bariuką ir supažindina su seksualiai susirūpinusiu vokiečiu Kajum iš CS, kuris savo ruožtu supažindina su dviem seksualiai nerūpestingom lenkaitėm storai pridažytom blakstienom.
Jei kam įdomu, ką veikia Beinorius po pabėgimo iš fermos: mokosi išgyventi savaitę su vienu euru kišenėje ir reguliariai perka loterijos bilietus.

Serra da Estrela

Čia ne miestas, čia tokie kalnai - aukščiausias Portugalijos ruožas. Juos pervažiuojame per pusdienį, radijui plėšiant bobmarlį ir seną rokenrolą.
Reikia pagaliau pripažinti tiesą. Portugalai yra visiški popsistai. Per visas nesuskaitomas radijo stotis varomas vien popsas, portugališkas ir užsienietiškas. Radome tik vieną žmonišką stotį - M80, leidžiančią daugiausia senus hitus: Queen, ABBA, Blondie, Guns'N'Rosies, INXS, Roxette ir pan.
Kalnai man užima kvapą ir prapučia galvą. Paveikti gamtos grožio, visą kelią su budistu M. ginčijamės apie Dievą.

Cavilho

O, kaip miela. Portugalai neturi sniego, todėl stato besmegenius iš baltai dažytų padangų ir baltų makulatūros draiskanų.
Ir šiek tiek juodulių - per miestelį žengia laidotuvių procesija.

Evora

Viduramžišką miestą su akmeniniais goblinais ant stogų ankstyvą vakarą randame jau miegantį. Nueiname į vienintelę gyvą jaunimo kavinę išgerti kokakolos.
Mūsų kambarėlis atrodo taip, lyg išprotėjusi bobutė būtų nusprendusi įsikurti ofise. Ant cementinių lubų - mirksinčios ofisinės lempos, ant lovų - užtiesalai su kvarbatkom, ant sienų - na, pavadinkime tai paveikslais. Reprodukcijoje, vaizduojančioje lyrišką kaimo peizažą, du pykčio pritvinkę rytų europiečiai nupaišo nedidelį bybuką.

Vėl Albufeira, tada vėl Faro ir jau namo,

kur siaučia pūgos ir sniego iki kelių.