Turiu 2 naujus raktus. Raktų jau tampausi visą krūvą: 3 nuo jakštynės, 1 nuo kontoros ir 1 nuo laikinųjų nakvynės namų. Sijodama daiktus kraustymuisi, stalčiuje dar radau: 3 raktų ryšulį, 2 raktų ryšulį ir tris po 1 raktą. Neturiu supratimo, nuo ko jie, bet dalis ne tik kad ne mano, bet ir niekada man nepriklausė.

Galėčiau sumegzti visus raktus į krūvą ir slampinėti išdidžiai barškindama, sumesti kokią istoriją apie bordelį ar tūkstantį meilužių.

Dalis tiesos tame būtų: kraustausi į buvusį bordelį. Kas dar galėjo vykti tuose kambariukuose virš smuklės - ir dar XVI amžiuje? Esu pasirengusi naktimis girdėti aimanuojančias dvasias.

Mano jaunoji šeimininkė klūpomis iššveitė kiekvieną grindų centimetrą. Apsidairo, atsidūsta, išpakuoja jau supakuotus rakandus. "Juk tau jų prireiks?", garsiai svarsto, atgal į lentynėles kaišiodama derančių spalvų puodelius. Stirtomis suguldo vonios rankšluosčius. "Paliksiu, gerai?". Pasiraususi dėžėje ištraukia ir pim pim pim užbėgusi į miegamąjį pakabina vėjo varpelius. "Kad sapnai geri būtų".

Jakštynėje iš visų spintų ir stalčių žemėn byra popierėliai ir daikčiukai, nuo palangės šluoju kvepalų buteliukus, iš lentynų traukiu knygas ir kojines. Galėčiau nieko neveikti, tik kraustytis. Norėčiau išmesti viską iki paskutinio plastmasinio suvenyro. Naujoje vonioje manęs laukia milžiniškas krepšys akmenėlių ir jūros kriauklių - galėsiu įsivaizduoti, kad keliavau toli, regėjau žalias jūras ir raudonus krantus, kam gi man saugoti maišelį gintarėlių iš Juodkrantės? O kur dėti visas sukneles? O senas senų pažįstamų vizitines? O pajuodavusį nebeįskaitomo teksto kvadratėlį? Bilietas į "Pano labirintą" Lydse, du tūkstančiai šeštieji. Pavartau delne ir mikliai įbruku į dėžę tarp "būtinųjų".

Į jakštynę atsikrausto nauja ryža veikėja. Romanas tęsiasi, romanas niekada nesibaigia.