Mielas Azazeli, rašau Tau šį laišką, norėdama pasakyti, kad mūsų kaime javai jau nupjauti ir surišti į tvirtus kvapnius kūlius. Einant per ražienas, šiaudai braižo padus ir verčia galvoti apie kiekvieną žingsnį. Man tai patinka, Azazeli, nes gyvenime jau nuėjau per daug neapgalvotų žingsnių.

Kai leidžiasi saulė, Azazeli, miško pakraščiai užsiliepsnoja ir virpa lyg žvakių jūra per laidotuves. Aš visai neliūdna, Azazeli, tik kartais per ilgai užsižiūriu į vieną tašką. Kai iš vakarų padvelkia vėjas, sustoju pievoje ir išplėstomis šnervėmis gaudau jo kvapą. Kartais beveik galiu užuosti tavo namus, Azazeli.

Aš visai neliūdna, tik kartais nei iš šio, nei iš to sustoju ir pamirštu kur ėjusi. Pakeliu savo delnus prie akių ir ilgai spoksau į juos, o tematau dvi blyškias tavo plaštakas. Tada nusipurtau ir einu toliau, ir aš nieko nenoriu tuo pasakyti Tau, Azazeli, nes ką gi mes galime vienas kitam sakyti.

Neberašyk man, Azazeli. Tavo žodžiai - taikliausios kulkos, ir tavo plaštakos - švelniausias priegalvis, todėl neberašyk man, Azazeli.

Artėja ruduo - rudenį smarkėja lietūs, kartu su spaliais ir varnų plunksnomis žemėn krinta stambūs vėsūs lašai, supuolę į vieną jungiasi į ryžtingas, bet vis pasiklystančias sroves, ir tos srovės teka šalikelėmis, pakeliui nuplaudamos dulkes, pasičiupdamos šapus, susiliedamos ir vėl atsiskirdamos, teka į nežinią, kuri laukia priešakyje, o gal ten ir nelaukia niekas, tad jos teka ir tiek, rudenį aš išteku, Azazeli.

Neberašyk man, bet jei rašysi - rašyk kas dieną.