Neturiu pasirinkimo - atidarau naują skiltį. Darosi pavojinga išeiti į gatvę, į viešo maitinimo įstaigą, į pramoginį renginį. Visur tyko jie, pamišę aplinkiniai. Nusiteikę užkalbinti ir nebepalikti ramybėje. Pasiryžę persekioti ir draugauti, draugauti, draugauti!

Štai tik dvi šio vakaro istorijos:

Pancakes story

Sėdėjome blyninėje ir mėgavomės desertu bei Tolkinu. M. balsu skaitė "Hobitą", aš abiem ausim klausiausi ir lapnojau blynukus su klevų sirupu. Buvome dviese prie plataus stalo, na ir kas? Daug kas, nusprendė plėšrus britų kvartetas, užsukęs ten pat ir neradęs kur nutūpti:

Britas: Excuse me, sir... (sir? wtf?) What are your plans for tonight?
M: --
Aš: ...Why?
Britas: (neaiškiai mosteli į stalą)
M: --
Aš: Oh, you need the table?
Britas: Um, yes!
M: --
Aš: But we are not leaving yet.
Britas: Oh, okey. (pasišalina)
M: Aš praradau amą.
Aš: Jis tave pavadino seru.

Tiesiai į dešimtuką

Žinia, mudvi su Alynka žmonėse pagarsėjusios kaip Valantinaitės palaikymo komanda (žr. "Lietuvos dainų dešimtuką"). Šiandien koncerte dalyvavo tik pusė komandos, ir ta pusė vestibiulyje šiek tiek užsiplepėjo ir dėl to susivėlino. Salė 10 min prieš koncertą buvo pilnutėlė, tad teko brautis pro žiūrovus ir kameras, ieškant laisvos vietos. Vieta atsirado, deja! - su ja ir draugingai nusiteikus kaimynė.

Aš: Čia neužimta?
Kaimynė: Ne, tikrai neužimta! Pažiūrėkite, ant kėdės užrašytas jūsų vardas!
Aš: (mandagiai žvilgteliu po savim, neva nustembu)
Kaimynė: Mano draugė negalėjo atvažiuoti, nes pametė bilietus. Žinai, skambinu aš jai, o ji - tiksliau, jos dukra, - sako, - oi, mama visai susinervinus, neranda niekur bilietų, ir išvis jai netikusi diena. Įsivaizduoji, taip ir pasakė - netikusi diena!
Aš: Na, taip jau būna...
Kaimynė: Ją persekioja išlaidos! Šią savaitę jau baudą mokėjo, paskui dantistei, aš jai sakau: turėtų jau viskas gerėti. O dabar tie bilietai! Kur jinai juos pametė... Tai va man teko vienai eiti, o mašiną pasistačiau - cha cha! - prie kino teatro... Dabar būna sudėtinga mašiną pasistatyti, aš aną savaitę ėjau į baseiną, tai kol radau vietos... O pati irgi viena atėjai koncerto paklausyti?
Aš: Draugė pakvietė, ji čia dainuoja...
Kaimynė: O, tai kaip gerai, pakvietė, ir mokėti nereikėjo! O aš tai sumokėjau 22 litus, nedaug, bet kai trys, nes dar draugei ir jos dukrai pirkau, tai jau žinai... O tai kaip draugė čia papuolė? Man visada buvo įdomu, kaip žmones atrenka į šituos renginius, kur jiems reikia kreiptis...
Aš: Na, ją kažkaip pakvietė. Pavyzdžiui, draugo mama kitoj poroj...
Kaimynė (pertraukdama): Oho, oho! Ir vieną pažįsti, ir kitą! Tai KAS TADA TU?!
Aš: Na... aš pažįstu šiek tiek žmonių.
Kaimynė (nusivylusi): A, tiesiog... (pauzė) O tai turbūt čia daug kas su pakvietimais, nemokamai? Man tai negaila tų litų, tai vis tiek gi koncertas, muzika, geriau nei namie sėdėti... Bet mes čia taip toli sėdim, mūsų per televizorių nesimatys, nenufilmuos turbūt... Bet tu matai, kokia vedėjos suknelė? Gal irgi Petruškevičius rengė? Kaip tada per Euroviziją, nu negaliu, tas Petruškevičius, nu taip jam ir reikia! (pamokančiai) Kai taip iš kitų šaiposi, tai ir pačiam dabar!
Aš: ...
Kaimynė (apžiūrinėdama nagus): O... aš dar šiandien pirty buvau!

-