Pasaka apie nelaimingąją Elzę

--

Gyveno kartą tokia Elzė, ir nešėsi ji ragaišį su uogiene. Ėjo ėjo ir nusibodo jai tą ragaišį neštis. Aj, galvoja, nuvalgysiu šiek tiek. Kaip tarė, taip ir padarė. Nuvalgė šiek tiek, dar trupučiuką, žiū ir nebėra uogienės ant ragaišio, tik bulka tokia nučiulpta likus. Apžiūrėjo Elzė bulką ir galvoja - nu ne kas čia su ta bulka, reikia ją kur prakišt. Ėjo ėjo ir sutiko hipį. Štai ir sako Elzė jajam: "o hipi hipi, ką gero kuprinėj nešies, gal yra kas mainomo į mano ragaišį?". Hipis sustojo, pamąstė trupučiuką, pasikasė plinkantį pakaušį ir tarė: "taigi taigi, nešuosi aš kaip tik kaleidoskopą, mainom?". "Mainom!", visa nudžiugusi švilptelėjo Elzė ir apsimainė, ir pėdina sau tolyn. Ogi žiū - kaleidoskopas truputį apdužęs, akmenukai užstrigę: kratyk nekratęs, vaizdas nesikeičia. Patempė lūpą Elzė, jau tuoj tuoj verks. Ogi štai iš priekio žydas beateinąs. Žydas ir sako jai: "mergyt mergyt, ko noselę nukabinus?". Išgirdus tokią gražią prakalbą, Elzė suvisam susigraudino ir parodė žydui sukiužusį kaleidoskopą. Anas paėmė, apžiūrėjo ir šonan metė. Tada išsitraukė iš terbos naują ragaišį ir tarė: "Še tau ragaišis, mažutėli, eime su manim, bus ir uogienės!". Elzė pažiūrėjo į jį, truputį suabejojo, numojo kaire ranka ir dešiniąja čiupo atkištą bulką. Tada pakraipė galvą, tris kartus nusispjovė ir užsirioglino žydui ant pečių. Taip ir ėjo jie tolyn: žydas linguodamas nuo svorio ir niūniuodamas sau panosėj žydiškas daineles, Elzė gi - kramsnodama ragaišį ir spjaudydama žemėn razinkas. Žiū ir paskutinę razinką išspjovė: nėra ką bespjaudyt, reikia uogienės užsitept. Betgi žydas uogienės nepasiūlė, mažu ir neturi? Kas Elzei bedarą? Leidžiasi toliau nešama, tik surūgus kaip penkios žiežulos. Ogi mato: strapalioja pro šalį toks čigonas, vogtu asilu vedinas. O ant asilo nugaros - nąščiai, o nąščiuose uogienės slojnikų prikrauta! Elzė žvilgt, čigonas mirkt - ir štai ji jau ant asilo nugaros joja, ragaišį paslaugiai atkištoje uogienėje mirko. Žydas gi horizonte likęs ašarą braukia, paskui nusispjovęs nueina. Kikena Elzė, asilui paausį kaso, pilna burna čepsi. O čigonas staiga kur buvęs, kur nebuvęs - Elzę nuo asilo brūkšt, ragaišį iš jos capt, ir tiek jo tematei! Ir štai stovi Elzė kaip buvus, akis žemėn nudelbus, ragaišio be, asilo be. Stovi, o saulė taip gražiai gražiai leidžiasi vakarop.