vakar buvau tokiam styginių koncerte, buvo du geriausi žmonės iš pasaulio penketuko, vienas panašus į gerą oligarchą ir su violončele, kitas nepanašus ir su smuikeliu. tas su violončele nejučiomis pats sau šnarpštė ir dūsavo ir niūniavo kaip koks glenas guldas, buvo gera jausti tą antrą plotmę, jo paties vidinę muzikos plotmę, jis sėdėjo tiesiai priešais mane, buvau pirmoje eilėje per vidurį, arčiausiai, ir klausiausi, kaip jis šnopuoja, nuo jo kvepėjo brangiais kvepalais, kartais užsimerkdavau, kad nepradėčiau isteriškai kvatoti; kitas, smuikininkas, nekvepėjo, neturėjo stambaus auksinio žiedo ant mažojo piršto, užtat žiebė kaip paganinis, viena po kitos plyšo smičiaus stygos, jis jas nuraudavo ir varydavo toliau, su nuostabiausiu įniršiu ir prakaitu žliaugiančia kakta, užsidaręs pats į save ir niekam nesirodydamas, varė kaip darbų darbą, kaip tobuliausią kada nors iki šiol pasirodymą