jeigu būčiau gražuolė... nežinočiau, ką su tuo grožiu veikti. grožis įpareigoja būti gražiai. o kaip tada pykti? o kaip pasislėpti? o kaip senatvė, herpis, nukarę papai, neskustos pažastys? o nevykę santykiai, netaisyti dantys, negražūs drabužiai? o viešpatie, o tingumas kaip? ne tas gražusis juodai baltas tingumas ant kušetės su cigarete ir apyrankėmis, o paprastasis, tas kur be ambicijų, iš nuobodulio, apsiribojus riebiu maistu ir televizoriumi? o kaip tada dirbti? arti? už mažai? po daug valandų, su klaidom, iš nervo, visai negražiai ir be ryšio?

kaip lengva nebūti gražuole, kaip paprasta ir be galo ramu - veidas nusvirusiais lūpų kampais, maišai paakiuose, bet kaip suregzti plaukai, chaotiški bruožai, netaisyklingas kūnas - lyg kažkas būtų sumetęs į blenderį visokias atliekas, šiaip sau, dėl juoko, pažiūrėjimui, kas iš viso to išeis. kaip paprasta ir ramu, nes juk atleidi tai žmogystai, nes juk gaila jos kažkaip, tokios be ryšio ir po truputį baigiančios galiojimo laiką.