Vakar aš šokau.

Beinorius nusprendė mus pahostinti ir nusivedė į konspiracinį dviejų aukštų kabakėlį, kurio pirmame aukšte vyko folk dancingas - Porto jaunuomenė smagiai trypė, siautė, dūko ir davė, ee, garo, akomponuojant septyniems muzikantams su smuikelėm ir pan. Iš pradžių kukliai krypuodami į taktą stovėjome kamputyje, bet atėjo tokia mergina ir išsitempė M., o paskui ir mane, į "sceną". Šokėjėliai kas kaip: ir mišrios poros, ir - juslingiausios - moteriškos. "Oh, she knows how to dance, she's a woman", - mirktelėjo mūsų mokytoja ir stumtelėjo mudu vieną prie kito. Šokis visai paprastas, beveik polka su ragučiais, bet po jo sekė kitas, ir dar kitas, ir apskritai nerealiai; paskui susipažinau su ta mergina, o ji pasirodo psichologė, traukianti iš liūno narkomanus ir nėščias paaugles; sakė, pažįsta lietuvių, ir negali atsistebėti, koks panašus mentalas.

Pakeliui namo surijom kebabą, ir šiaip gyvenimas mieste prasideda tik po vidurnakčio.

Jau buvau pradėjusi varyti ant Porto, sakiau, "oj, čia Kalvarkės, čia Kalvarkės ištisinės", bet po tų šokių ir karšto viskio apsigalvojau. Geras miestas Portas, tik vyno nesinori.

Šiandien važiuojam atgal į pietus.