Nu pagaliau jūs pasiekėte savo niekingos kelionės tikslą, kaip užbliautų Algis Greitai per GPS; kitaip tariant, mes jau Porte.

Portas puikus.

Įgyvendinau savo nedidelę slaptą svajonę: apsistojome Poetų hostelyje, Anais Nin vardu pavadintam kambary. Abipus lovos kabo narveliai su lemputėm - suprask, Paukšteliai. Kruvinai raudoni apmušalai ir betonas. Yra netgi vonia. Už lango, vidiniame kiemelyje, kažkokie bičai visai profesionaliai brazdina gitarą: flamenko, įsijautęs vokalas, kažkas pritaria plodamas sau per šlaunis.

Jei nebūčiau tokia nusikalus - baigiu iškosėti vidurius ir šiaip kažkaip nebespėju paskui kelionę - leisčiausi ir aš į apačią paplepėti, alaus pagerti, o kol kas voliojuos lovoj kaip aplota katė, net portveino nesinori. Išsimaudžiau vonioj su dvylika pakelių ramunėlių arbatos, kurią tampausi dar nuo Brėmeno.

Porte vėsu.

Susitikom su Beinorium, jis užrodė klasišką ir beveik kiaulišką, tradicinį Porto patiekalą, sukurtą prancūzo. Vadinasi francezinha, o faktiškai yra sluoksniuotas jovalas iš visokių mėsų, dešrų, duonos, sūrio ir kiaušinienės ant viršaus, užpiltas aštriu nenusakomu padažu.

Gitaristas vis labiau įsijaučia, balsas smarkėja, renkasi klausytojai, aš pati sau pakosčiu, šniurkšteliu, atsidūstu ir įsisupu į antklodę.