"Kartais laimė nusišypso, tačiau dauguma moterų tikrai niekad neturi laimės. Tai, ką aš sakau, neturi nieko bendra su tuo, kad tariamai yra keletas gerų meilužių, bet iš tikrųjų tokių nebūna. Tai legenda, ją vieną kartą reikia sugriauti, geriausiu atveju būna vyrų, su kuriais yra visiškai beviltiška, ir keletas tokių, su kuriais ne visai beviltiška. Čia reikia ieškoti priežasties, kurios dar niekas neieškojo, kodėl tik moterų galvos pilnos jausmų ir istorijų su savo vyru arba vyrais. Galvojimas apie tai iš tiesų užima didžiąją dalį kiekvienos moters laiko. Tačiau ji privalo apie tai galvoti, nes kitaip ji, be savo jausmingumo, jausmų kurstymo, tiesiog niekad neiškęstų su vyru, kuris juk yra ligonis ir ja beveik neužsiima. Juk jam lengva mažai galvoti apie moteris, nes jo serganti sistema neklysta, jis kartoja, kartojo ir kartos save. Jei jam patinka bučiuoti kojas, jis bučiuos jas dar penkioms dešimtims moterų, tad kodėl jis turėtų mintyse užsiiminėti, rūpintis būtybe, kuri šiuo momentu mielai leidžiasi jo bučiuojama į kojas, bent jau taip jis mąsto. Bet moteris turi susitaikyti su tuo, kad dabar atėjo eilė kaip tik jos kojoms, ji turi prasimanyti neįtikėtinus jausmus ir ištisą dieną savo tikruosius jausmus nugramzdinti prasimanytuose tam, kad iškęstų kojų bučiavimą, o labiausiai todėl, kad iškęstų viso kito stoką, nes tas, kuris būna prisirišęs prie kojų, nepaiso begalės kitų dalykų. Be to, dar šitie staigūs persitvarkymai nuo vieno vyro prie kito, moters kūnas turi nuo visko atprasti ir priprasti vėl prie kažko visai naujo. O vyras su savo įpročiais taikiai traukia toliau, kartais jam mat pasiseka, bet dažniausiai - ne."

(Ingeborg Bachmann. Malina)