Kai pavargstu, pėdos randas ima įkyriai sopėti. Vandenynas šaukia mane atgal. Grįžk grįžk, sako smėlio krabai. Gurgždėdamas šlaitu atrieda uolos luitas. Grįžk grįžk, sako žuvėdros, braidančios po šaltą Atlanto vandenį, ant kranto purtančios plėvėtas kojas. Visas smėlis dar ten pat, šlapi gleivėti akmenys irgi, restoranėlyje virš Arifanos pliažo linksmos moteriškės tebeverda skanią stiprią kavą.