Sagres iš pradžių atrodo kaip Marsas (beveik anagrama), raudona dykra su kauburiais ir akmengaliais, daugiau nieko. Šį piečiausią-vakariausią žemės kyšulį europiečiai laikė pasaulio kraštu. Toliau jau nieko, akivaizdžiai ir įtikinamai nieko - vien vandenynas, iš visų pusių supantis beribis vandens monolitas.

Stovint ant žemės krašto toks keistas jausmas - nei baimės, nei laimės, tik kažkoks melancholingas ramus vienumas, saugumas savo paties kailyje, negailestingai pustomame vėjų. Apsičiupinėju: čia mano plaukai, o čia bamba, o čia žaizda pėdoje, o čia akys, o čia tai, kas priešais jas. Jaučiu savo buvimą ir vienumą stipriau nei kada nors anksčiau.

Stoviu ant uolos, vadinasi, esu.

Ir dar: pasaulio galą nešiojiesi viduje, ir jokios uolos čia ne prie ko.