Dieną šitie namai labai tylūs, žmonės beveik nesikalba - prasilenkdami šypteli, murkteli universalų hey ir toliau palinksta virš knygų ir laptopų. Man tai labai patinka. Po pusantros dienos dueto ėmiau virsti į poną Džekilą, taigi teko skubiai skirtis - tiesiog gatvėj - ir pabūti sau. Iškart grįžta ūpas. Kas keliavo su manim, tas žino, hehe. Soriukas.

Porte jie naudoja kažkokios kitos rūšies valiklius ir skalbiklius - kvepia labai maloniai, bet užsienietiškai. Žmonės, ypač vyresni, irgi prausiasi kitokiais muilais - einant pro kokią stotelę ar suoliukų virtinę oras padvelkia kažikokiu alyvuoginiu ūkiniu muilu. O knygynuose kvepia dulkėmis ir trūnėsiais. Vienas pardavėjas man pusiau portugališkai, pusiau angliškai bandė paaiškinti, kad čionai atkanka daug lietuvių.

Dabar einam valgyt ką prisitroškinom virtuvėlėj, vokiečiai maitina savo dukrelę sumuštiniais, iš rastamano staffo nusipirkom alaus (vietinis ir vienintelis), pirmadienis nesibaigia.