- Vaikeli... kodėl prašai?

Stoviniuoju sau vidury šaligatvio, švilpiniuoju panosėj, o čia kažkokia moterutė prikimba. Nieko nesuprantu, o ta skarotą galvelę linguoja, užuojautos kupinu žvilgsniu varsto, ir vėl taip sopulingai:

- Kodėl prašai?

Ak štai kas.

- Aš neprašau, hm. Aš pirštinę laikau.

Ką tik telefonu pakalbėjau ir kišenėn įsikišau, o numauta pirštinė taip ir liko kitoj rankoj.

- Oi, tada atleisk... Man pasirodė, kad prašai.

Nusivylusi dėbteli ir nulinguoja savo keliais.