Sapnavau, kad Nina yra maža mergaitė, kuri išbėga pro praviras verandos duris į audrą. Nina, šaukiu jai, na kur tu, bet ji jau lapatuoja trumpomis kojytėmis per pažliugusį lauką, visai dar kūdikis, plaikstosi mažytė geltona ponča. Staiga griaustinis, mažoji išsigąsta, puldinėja, nebežino kur bėgti, paslysta ir griūna veidu į balą. Kapanojasi kaip vabalėlis, verkia ir negali atsistoti, pasiduoda, nurimsta, jau guli lyg negyva. Nina, šaukiu, palauk, viską metusi puolu prie jos, klampoju per purvą, labai skubu. Pribėgusi pakeliu savo vaiką, čiumpu į glėbį, o ji sriūbauja pasikūkčiodama, geltonoji ponča visai nusmukusi, pusnuogis murzinas kūdikio kūnelis, gaikčioja ir glaudžiasi man prie krūtinės, Viskas bus gerai, mažoji, na kur tu išbėgai, pliaupia lietus, skubėdama nešu ją namo, kol nesušalo, kol neužsitrenkė verandos durys.