vienarankė mano teta iš amerikos patogiai įsitaiso ant palangės viešbučio kambary, tarp raudonų pelargonijų ir raudonžandžių kliukvų piktais veidais. tai kažkokios jos draugės, kurios jai ar kurioms ji kažką skolinga. raudonžandės kliukvos pilsto visiems šampano, šampano! ir kaišioja krepšelį su vynuogėm. dar vienas bendras jų bruožas - širdingai nekenčia lenkų. "o jums ką, trukdo?" - neištvėrus prunkšteliu. sukryžiuoju kojas. kliukvos staiga dar labiau išraudonžandėja ir šoka gintis. kažkokia aukšta moteris vanago nosim kelis sykius pakartoja, kad "man tai visi lygūs, nesvarbu tautybė". ant viešbučio sofos sėdi aštuoniolikmetis licėjaus pažiba žaliais marškiniais - nenuleidžia nuo manęs giedrų protingų akių.

vienarankė teta kaip visada nuostabiai atrodo, nė šešėlio nuovargio, vokai blizga, pilvukas aptemptas smėlio spalvos bridžais, ant plastmasinės rankos auksinis laikrodukas, nagai - gyvi ir plastmasiniai - nulakuoti sodria vyno spalva, plaukučiai padažyti platina, auskariukai, blakstienos, o juk visi puikiai nutuokia, kad teta jau perkopus šeštą dešimtį.

įsitaisiusi ant palangės, šalia negražiosios savo dukters buldogo veidu, teta įsispitrija į mane ir staiga aikteli: gėlė! tokia panaši į tetą gėlę! kaip iš akies lupta. taip taip.

gėlė - legendinė giminės gražuolė, džiovininkė, mirusi mano metų. jos vyras, universiteto profesorius, po šiai dienai ateina padėti šviežių gėlių ant jos kapo.

- kartą sutikau jį. sakė, dieve mano, koks panašumas, - prisimena teta. - o jei pamatytų tave...

- nualptų, - nepagarbiai žiopteliu, ir gaunu smūgį į pašonę nuo sesers.

visi sužiūra į mane: raudonžandės, vanago nosis, licėjaus pažiba ir kiti giminės bei artimieji. tvanki popietė, gėlės pamerktos į vazas, šampano likučiai sumerkti į šaltą vandenį viešbučio duše - o davaj, cepelinų?