Mielas Dienorašti, šiandien visą valandą buvau Maximos nelaisvėje. Užklupo liūtis. Buvo labai įdomu.
Prisirinko įvairių žmonių.
Iš pradžių visi puolė apsipirkinėti. Kai nebepavilko krepšių, jau prie kasos prisiminė, kad gi kaip tik reikėjo batarkių... arba įvairaus dydžio marinavimo stiklainių rinkinio... iš kurių kiekvieną būtina ištraukti, atsukti, pažiūrėti vidun, parodyti mamai ir vėl ramiai padėti atgal.
Paskui visi su maišais susispietė prie automatinių Maximos durų. Iš pradžių patyrinėjo vieni kitus. Pavyzdžiui, šalia manęs stovėjo trys labai kieti paaugliai su dredais ir ausinėm. Už manęs - kelios moterys, merginos ir įvairaus amžiaus diedeliai.
Paskui pasidarė labai smalsu, kas dar ateis. Arba įbėgs.
Įbėgo kelios droviai kikenančios tetos. Viena - palikusi mašiną vidury gatvės. Dvi paauglės su vienodais madingais kuodais pakaušiuose, abi nusiavusios basutes. Penkių asmenų užsieniečių šeima: tėtis, mama ir trys įvairaus dydžio mergaitės; visos keturios nusilakavusios kojų nagus kramtoškės ružavumo laku, su mikro šortais ir baisiom turistinėm striukėm. Dar atėjo vienas vyras piktu veidu ir kiaurai šlapiais marškiniais.
Jei būčiau ėjusi tiesiai per liūtį, visiems patiktų į mane žiūrėti, ypač iš priekio, nes vienasluoksnės šilkinės suknelės sušlapusios pasižymi gerai žinomomis savybėmis.



Ninutę irgi liūdesiukas užpuolė, glaustosi prie ištikimiausių draugų arba slampinėja po kambarius garsiai verkšlendama.


Keisti orai.