Kai sėdžiu ant palangės krašto, nukorusi kojas į lauką, - tuoj lis, tolumoj blyksi žaibas, pieva žalia, o ten virš suolelio kažkas papaišė kažką mėlynai, - sėdžiu jaukiai taip ir dairaus, ką tau nufotkinti, kad žinotum, kaip gyvenau visą šį laiką, ir slapčia kaip paauglė pešu cigaretę, ir skaitau, tiesą pasakius, eilėraščių knygą, - iš už kampo išnyra diedelis, toks visai belekoks, su šortais iki bambos ir šiukšlių kibiru, ir sako man, nė nežiūrėdamas iš drovumo, bet taip draugiškai, labas vakaras, - aš šypteliu sau ir visai sąžiningai atitariu jam, labas vakaras, nes dabar jau vakaras tikrai labas, ir aš - pagaliau - vėl čia.