- Nina, katinėli, sakyk man, kas ten per kavalierius paryčiais buvo?
- Koks dar kavalierius?
- Nina, zuikeli, aš gi mačiau, kad pas tave lankėsi katinas.
- Nebuvo jokio katino.
- Nina, liaukis išsisukinėti, paryčiais tu kalbėjaisi su kažkokiu juodu katinu nušašusia akimi.
- Kokia kokia akimi?
- Nina, kad tave kur, kodėl ta vienaakė baidyklė tupėjo ant mūsų palangės ir tave pro stiklą kalbino? Pabudau nuo nenusakomo kraupaus garso ir kelias akimirkas užsimerkus spėliojau: žmogus? žvėris? daiktas? augalas? O kai praskleidžiau užuolaidą, ką pamačiau?
- Nieko nežinau.
- Nina, tu maža šliundryte, prisipažink, kodėl pas tave visi Žvėryno katinai šniūrais vaikšto?
- Na... gal kad tokia graži gi... miau?