nuo kalnelio tursenome dviese: mergaitė, apsirengusi kaip meška, ir šunelė, aprengta kaip mergaitė.

sapnavau, kad susirandu sau butą - tokį, kuris man patinka ir yra tarsi pagal mane suręstas. geras ir vaizdas pro langus, ir viduj erdvu, ir baldai patogūs, ir knygų kolekcija - visi daiktai palikti - su keliom išlygom kaip tik man (atrodo, ten gyveno filologė). pažiūriu fotkes, tada nueinu pažiūrėt su draugėm psichologėm. smalsu, kas ten gyveno prieš tai. randam asmeninių daiktų - padėką, medalius... ten gyveno jauna mergina, rusaitė, ženia ar dar kažkaip, ir ji ten nebegyvena, nes mirė. žuvo. vos baigusi mokyklą. o būtų daug nuveikusi, tokia šaunuolė, moksliukė, kolekcionierė, tikra vilnietė. mane tai nuteikia pozityviai - pamanau, kad prasmingai pratęsiu jos gyvenimą tame bute. juk man viskas artima ir tinka.
paskui sutinku tą merginą kažkokiame universiteto renginyje. niekas kitas nežino, kad ji mirusi. ji man šypsosi ir prieina man padėti. norėdama įsitikinti, ar mano spėjimas teisingas, lyg netyčia paliečiu jos ranką. ji šalta kaip ledas. bet mergina man draugiška - trumpais plaukais, su duobutėmis skruostuose, miela ir jauna.
temsta, ruošiuosi pirmą naktį pernakvoti savo naujajame bute. nuvarau į tą rajoną - atrodo kaip žirmūnai su naujininkais, kažkokie devynaukščiai dvylikaaukščiai apspurę barakai. žinau, kad į mano butą praėjimas specialus, pro kito namo rūsį - toks šortkatas. bet aš pati tai jau pro rūsį neisiu. bandau apeiti per kiemą, išvaikštau visą kvartalą, ir to namo neberandu.
prieinu prie kažkokių chroncių pasiklausti - daugiau nieko nėra, tik tie žmonės, vyrai ir moterys su vaikais. prieinu prie normaliausiai atrodančios keturiasdešimtmetės moters. paklausiu, kur yra tas namas. ji pasisiūlo nuvesti. mes einame temstančiu labai žirmūnišku keliu, pro nulinkusias medžių šakas, drėgna. ji man aiškina, kad galėtų būti šokėja, eiti į televiziją, tik kad per sena ir jau nebekokia. aš prieštarauju, tikinu, kad jos tokia lengva eisena, ji puikiai atrodanti, galėtų pabandyti. ji tik šypsosi ir purto galvą. tada nuveda prie to namo - pasirodo, aš jį kelis kartus buvau praėjusi prieš tai.
įeinu į savo butą ir bandau apsiprasti. staiga atsirakina ir įeina mirusios merginos motina. ji pasisiūlo padėti man įsikurti, išnešti dalį daiktų, nes jų jau nebeprireiks. ji keista, neurotiška. negali susitaikyti su dukters žūtimi. tarsi kaltina mane. tarsi norėtų, kad aš tapčiau jos dukterimi, o kartu - išgrūsti mane lauk iš dukters buto. ji vaikštinėja po kambarius, niūniuoja ir matau - visai nė nesiruošia išnešti dukters daiktų. paima ką nors nuo lentynos, man parodo, susigraudina.
staiga pradeda vaidentis. aiškiai jaučiu, kad kambariuose - dvasia. varstosi kambarių durys, kažkas nukrenta, kažkas šnabžda už langų. bandau išeiti, bet niekaip nerandu išėjimo. vis grįžtu į tą patį kambarį, kurį apšviečia lempa, o už užuolaidų - neaiškus siluetas. imu žegnotis, nes nebežinau, kaip apsiginti. noriu išeiti, bet manęs neišleidžia. noriu nusiraminti ir apsigyventi - bet man neduoda. jaučiuosi įkliuvusi tarp išprotėjusios motinos ir numirėlės dukters. pabundu.

nuo šiandien Niną vadinam Tomuku